Milda, papasakok kaip atrodo Tavo įprasta diena.
Pirmas žingsnis ką darau darbe, įsijungusi kompiuterį, susižiūriu ir pasitikrinu naujus užsiregistravusius žmones sistemoje, susidėlioju laiką, kada kiekvienam iš jų paskambinti, kada susisiekti su kandidatu, persižiūriu laiškus, atsakau į juos. Dienos eigoje sprendžiami eiliniai klausimai, vyksta susitikimai su žmonėmis: bendraujame gyvai, ir Skype ir Messenger, jei žmogus negali atvykti į ofisą. Būna, kad kyla ir nesuderintų situacijų, kada žmogui kas nors nutinka, nedelsiant sprendi iškilusias problemas, bandai kaip galima greičiau padėti, atsakyti į iškilusį klausimą ar problemą. Kaip personalo atrankos specialistė esu atsakinga už darbuotojų darbinimą ir išdarbinimą, kelionių organizavimą, darbo skelbimų įdėjimą į sistemą.
Kokiu nudirbtu darbu šioje įmonėje didžiuojiesi labiausiai?
Sakyčiau, kad ne tuo, kuo labiausiai didžiuojuosi, o džiaugiuosi. Mano darbas yra atrasti tinkamus darbuotojus. Žinoma, kartais būna sunkus uždavinys, kai per kelias dienas klientui reikia pasiūlyti tam tikrų kompetencijų darbuotoją su atitinkama patirtimi. Tačiau, kad suradai tinkamą žmogų, tai dar ne iššūkis.
Galiu papasakoti vieną nutikimą. Savaitgalį sulaukiau skambučio. Ką tik įdarbintas žmogus turėjo pradėti darbus Švedijoje kitos savaitės pradžioje. Jam iškilo problemos su keltu, kadangi turėjau pasiėmusi darbo telefoną savaitgalį į namus, galėjau staigiai reaguoti ir padėti žmogui. Buvo operatyviai išspręsta problema. Džiaugiuosi ne tik savimi, bet ir visais kartu, kad gebame ir galime greitai reaguoti.
Prisimenu dar vieną situaciją. Įdarbinome labai gerą specialistą, tačiau klientui, deja, šis darbuotojas netiko. Kadangi visi tikėjome tuo žmogumi, perkėlėme jį į kitą objektą, darbams pas kitą klientą ir tas žmogus dirba iki pat šiol. Džiaugiuosi, kad žmogui galime duoti antrą šansą.
Kur semiesi motyvacijos ir įkvėpimo darbui?
Aš semiuosi motyvacijos tiktai iš kolegų. Matau kaip dirba kolegos sėdintys šalia – Vaidas ir Giedrė. Jie yra didžiausias mano motyvacijos šaltinis. Žinoma, kartais gali nusvirti rankos, nes, būna, šiandien nesidirba, tačiau tereikia pasižiūrėti į šoną, kaip kolegos bendrauja su klientais ir mūsų darbuotojais, su kokiu užsidegimu jie darbuojasi, tada ir man pačiai tas užsidegimas pereina, užsikrečiu.
Koks Tavo darbo moto?
Vadovaujuosi iškeltais tikslais. Stengtis padaryti iš savęs viską, kiek jėgos leidžia, įdėti maksimumą.
Kaip mėgsti leisti laisvalaikį?
Mano laisvalaikis yra aktyvus – sportas. Dalyvauju įvairiuose įmanomuose renginiuose beveik kiekvieną savaitgalį ir jei užsisėdžiu namie, jaučiu, kad trūksta judesio.
Renginiuose dalyvauju su visa šeima, arba tempiuosi kažką iš artimųjų ar draugų. Man geras savaitgalis yra toks, kada veikla leidžia išpūsti viską iš galvos. Visgi, darbas yra šiek tiek keliantis streso. Ir tada pasikrovusi geros energijos vėl varai į darbą.
Koks Tavo mėgstamiausias filmas?
„Liūtas“. Tai biografinis filmas, režisuotas Garth Davis, nominuotas šešiais „Oskarais“. Filmas sukurtas pagal tikrą istoriją, be galo jautrus, užduodantis daug klausimų, verčiantis susimąstyti. Rekomenduoju pažiūrėti visiems.
Kokia mėgstamiausia Tavo knyga?
Skaitau daug. Buvau labai pamėgusi E. M. Remarką. Labiausiai įsiminė jo knyga „Naktis Lisabonoje“, kuri pasakoja sukrečiančią istoriją. Man ilgai lieka atmintyje tai, kas paliečia jausmus.
Jei norėsis paskaityti dar ką nors, galiu parekomenduoti R. Giordano „Diena, kai liūtai ims ėsti salotas“. Žiauriai gera knyga! Ją skaičiau tada, kai turėjome konfliktinę kolegę, prieš tai buvusioje darbovietėje. Skaitau, ir matau, kaip atsikartoja mūsų ofiso istorija. Knygoje naudojamas specialus terminas – „pautizmas“ – kai žmogus perdėtai save reiškia ir kaip su tokiais žmonėmis gyventi. Knyga lengvai susiskaitė, visai kitokio stiliaus, kaip per patarimų dalinimąsi perteikiama visa istorija.
Dar išskirčiau jau klasika tapusią L. Gounelle knygą „Dievas visada keliauja incognito“.
Kaip vadintųsi filmas ar knyga apie Tave?
Visko yra tiek pasakoti... Mano pagrindinis posakis yra „Kvėpuoju gyvenimą“. Aš net turiu tokią tatuiruotę. Mėgaujuosi kiekviena gyvenimo akimirka, ieškau iššūkių, kiekvieną pasitaikiusią progą stengiuosi išgyventi.
Mes visi turime baimių ir stengiamės jas įveikti. Sau įrodyti, kad aš galiu, aš įveiksiu. Ši tatuiruotė – kvėpuoju gyvenimą – tą ir reiškia, kai viskas gyva, tiesiog, pulsuoja. Ko gero, taip simboliškai ir vadintųsi filmas apie mane.
Kartais manęs aplinkiniai klausia kam tiek daug veikiu, rizikuoju? Tu įveikei save, nužengei pats ribą, kurią buvai nusibrėžęs. Tai reiškia, kad pats galėsi išspręsti problemą, susidorosi su sunkumais. Tas pats su parašiutu, šuoliu su guma nuo tilto ar išėjimu naktį po purvus, toks iššūkis sau su žmonėmis, kuriuos matai pirmą kartą. Ir tada, kai viskas baigiasi, apima labai geras jausmas. Ir tada savęs klausi „O kas toliau?“
Žmonės apie daug ką galvoja, svajoja nuo vaikystės, tačiau neretai laukia pritarimo iš šono, padrąsinimo iš šeimos. Man irgi taip buvo. Tas pats simbolinis iššokimas su parašiutu. Kaip čia viena eisi? Gal reikia surasti draugą, kompanioną, kuris palaikytų, padrąsintų? Tačiau čia yra tavo gyvenimas ir tu pats darai pasirinkimus.
Ko galėtum išmokyti savo kolegas?
Atsipalaiduoti. Norėčiau išmokyti kolegas atsipalaiduoti, pasitikėti vienas kitu, kitaip pažvelgti į darbą, į mūsų draugystę, kad priimtume vieni kitus tokius, kokie esame, kad nejaustume įtampos, kad mes dar labiau vieni kitais pasitikėtume. Esu girdėjusi pasakymą „ į darbą einam dirbti, o ne draugų ieškoti“ Na, taip, tačiau man labai svarbu darbe sutarti su kolegomis, svarbu pasitikėjimas ir laisvumas.
Kaip tą daryti?
Per dažnesnius neoficialius susitikimus, bendravimą, kad ir pietavimą kartu bent kartą per mėnesį. Bendrai nuveiktos akimirkos ir kuria vienybę, tą bendrą sukibusį rutulį. Mes tiek daug laiko praleidžiam kartu, net devynias valandas – daugiau nei su šeima. Taigi, gera atmosfera būtina.
Kodėl čia yra ta vieta, kur dirbi ir nori dirbti?
Darbo specifika niekuo nesiskiria nuo buvusios darbovietės, tačiau aš pasirinkau Dipwork todėl, kad čia mes iš tikrųjų rūpinamės darbuotojais, kad ir kaip banaliai tai nuskambės. Aš paprasčiausiai galiu palyginti įdarbinimo procesą ir tai, kaip buvo bendraujama su darbuotojais. Prieš tai, kiek esu dirbusi kitose įmonėse, visko būdavo. Pavyzdžiui, žmogui, dirbančiam Vokietijoje reikia konkrečios pagalbos čia ir dabar, o ten, Vokietijoje net nebūdavo kam padėti... Dipwork yra visai kitaip.
Man svarbu išpildyti duotą pažadą, ką pasakome, tą ir padarome. Ir tas iš tikrųjų jaučiasi, tai nėra vien tik žodžiai – iš karto matyti, kaip dirba pats vadovas, kaip jam rūpi žmonės, darbuotojai, kaip dirba vadybininkai. Šioje įmonėje požiūris į žmogų, iš tikrųjų, yra labai svarbus.
Susipažinti su kitais komandos nariais galite čia.